Vilniaus diecezinės kunigų seminarijos architektūros tyrimai

Restauruojant pastatus buvo nuspręsta būtent šiame išeksponuoti daugiau ankstyvesnių jo elementų, o kituose, siekiant architektūros vieningumo, labiau išlaikyti susiklosčiusį jų pavidalą. Todėl buvęs seminarijos pastatas buvo daugiau tiriamas pradėjus nuo jo patalpų iškeldinimo ir baigiant kartu su statybos ir tvarkybos darbais. Buvo išleistos kelios tyrimų ataskaitos, bet daug medžiagos liko neišleista, taip pat ir juodraščių pavidalo.
Išilgai Universiteto gatvės stovintis korpusas yra iš dviejų skirtingu metu statytų dalių, visada turėjusių skirtingą architektūros išraišką.
Šiaurinė dalis turi gotišką statybos etapą iš atitinkamai rišto rievėto mūro. Vieno aukšto su rūsiu pastatas pradėtas statyti tikrai iki seminarijos įsteigimo, bet greičiausiai jau XVI šmt.  pradžioje, nes orientuotas gatvės kryptimi. Tokie ypatingai pailgi tūriai ir jų junginiai būdingi Radvilų XVI šmt. statyboms – Kražių pilies, vėliau pritaikytos kolegijai, Miro pilies. Šio etapo atrasti elementai: viena durų ir viena lango anga kiemo fasade, rūsio laiptinės liekanos, posesijos sienos pamatas tarp šiaurinės ir pietinės dalies. Jis patvirtina, kad abi seminarijos pastato dalys sujungtos iš dviejų valdų ir kad ankstyviausias statybos etapas yra jau XVI šmt., nes pamatas arkinis. Taigi, šiaurinis pastatas statytas iki fundacijos, bet galėjo būti statytas Radvilų.
Išaiškintos trys renesanės rekonstrukcijos, tačiau sunku tiksliai nustatyti, kurios vykdytos prieš, o kurios – po fundacijos. Renesanso sąvoka seminarijai taikytina sąlyginai, žinant, kad jį buvo valdoma jėzuitų, kurių oficialus stilius buvo tuo metu Lietuvoje pradėtas diegti barokas. Iš tikrųjų daugeliu atvejų stebime nebent barokinę ideologiją mažai išreikštą per ilgai tebenaudotas renesansines formas. Gal per trumpą laiką, kiek Lietuvoje gyvavo renesanso tradicijos, trijų rekonstrukcijų prireikė dėl to, kad reikėjo seminarijai pritaikyti anksčiau statytą pastatą, o netrukus prie jo prijungti papildomai funduotą ir neseniai pastatytą pietinę dalį. Padarius tokią prielaidą kaip tik gaunasi trys statybos.
Tačiau gali būti, kad pietinė dalis pristatyta kaip tik fundacijos metu specialiai pritaikant seminarijos paskirčiai. Jos mūras iš visų trijų rekonstrukcijų atrodo archaiškiausias, taip pat ir puošyba. Pietinėje dalyje nėra kitų renesansinių rekonstrukcijų, tačiau kiemo fasade rasta vėlesnio manieristinio juodo siluetinio spalvinio dekoravimo. Pietinis pastatas statytas iškart dviejų aukštų su rūsiu. Jo mūras eina iki pat dabartinio trečio aukšto viršaus, bet tik gatvės fasade. Iš to ir fasado trečios kondignacijos įrengimo matoma, kad pastatas turėjo vienšlaitį stogą ir atiką gatvės pusėje. Tokie stogai Vilniuje paplito po 1610 m. miesto gaisro, gal net buvo savivaldybės reikalaujami kaip gaisrosaugos priemonė. Stogai su atikais įrengti 1616 m. kapitulos namui Pilies g. 4, 1616 m. vyskupo Eustachijaus Valavičiaus rūmams Didžioji g. 1, Žygimanto Vazos laikotarpyje Valdovų rūmams. Didžiausias atradimas pietiniame pastate buvo kaip tik gatvės fasadas, visas dekoruotas sgrafito technika. Vėliau, XVIII šmt. pradžioje ar viduryje buvo labai pakeistas pastato išplanavimas ir pirminės angos atsidūrė ties naujomis skersinėmis sienomis, ant kurių remiasi skliautai, todėl restauruojant fasadą nebuvo galimybių atiengti pirminių angų, o tik išeksponuoti jas nišų pavidalu kartu su architektūrines formas imituojančiais sgrafito apvadais. Atiko natūraliam apšvietimui jame vienodais atstumais buvo išdėstyti maži langeliai, kurių vienas pataikė jį laiptinės sieną, todėl buvo sufomuotas kaip niša. Joje sgrafito technika padarytas iliuzinis langelis, gal būt seniausias Lietuvoje, kurio dėka matome, kad stiklinta rombais į metalinius rėmus. Kitas įspūdingas radinys yra vartų portalo viršutinės dalies liekanos. Virš jo buvo įrengtas langelis tokiame aukštyje ir tokios konstrukcijos, kad iš anro aukšto galima būtų matyti, kas stovi prie vartų.
Trys renesansinio tipo rekonstrukcijos vykdytos šiaurinėje dalyje - prie gotiško Radvilų namo kiemo pusėje buvo pristatyta galerija, kurios kryžminių skliautų pėdos  buvo uždailintos netrukus ją nugriovus ne vėlesniu, kaip XVII šmt. pradžios mūru. Netrukus vėl pakeistas angų išsidėstymas, tuo pat metu taip pat ir gatvės fasade įrengti stilingi langai su rustuotais apvadais ir sandrikais, išbuvę šiauriniame pastate iki pat XIX šmt. pradžios.
Apie XVIII šmt. vidurį prie pietinio seminarijos galo palei pasesijos sieną, skiriančią ją nuo alumnato, pristatyta valgyklos salė su virtuvėmis.
Ne vėliau XVIII šmt. vidurio suformuota pietinio pastato skliautuota struktūra tikrai ankstyvesnė, negu galėtų būti priskirta Lauryno Stuokos – Gucevičiaus autorystei, kaip bando daryti daugelis autorių. Gucevičiui niekaip nepriskirtume ir buvusios seminarijos šiaurinės dalies dabartinių fasadų, o kartu ir visos XIX šmt. pradžios rekonstrukcijos, kurią projektavo jau nebe garsusis vyskupijos architektas, nes visas kompleksas buvo perimtas imperinės valdžios ir pritaikomas gubernatūrai.

 Duomenis apibendrino ir pateikė Robertas Zilinskas