Aprašymas
Miesto savivaldos privilegiją Vilniui jau 1323 m. buvo suteikęs didysis kunigaikštis Gediminas. 1387 m. Jogailos privilegija Vilniui suteiktos Magdeburgo teisės.
Miestiečių teises 1432 m. dar labiau išplėtė Žygimantas Kęstutaitis.
Miesto savivaldybės valdžią įkūnijo miestiečių renkamas magistratas, kurį sudarė 12 burmistrų ir 24 tarėjai. Jie ėjo pareigas pakaitomis, pamečiui – po du burmistrus ir po keturis tarėjus. Magistratas tvarkė organizacinius ir finansinius miesto reikalus, burmistras su miesto taryba sprendė civilines bylas.
Pagrindinė miesto savivaldybės įstaiga buvo Rotušė, turėjusi atskirus posėdžių kambarius, teismo posėdžių sales, pirklių bendruomenės kambarį, iždinę, raštinę, archyvą, patalpą pavyzdinėms svarstyklėms, grūdų atsargų ir ginklų sandėlius, kalėjimo rūsius. Rotušės žinioje buvo ir plakimų stulpas bei kartuvės. Rotušė stovėjo prie centrinės miesto turgavietės, todėl jos pastatas buvo apstatytas krautuvėlėmis.
Seniausia Vilniaus rotušė, minima jau 1432 m., stovėjo toje pačioje vietoje - Rotušės aikštės vakarinėje dalyje. Tai rodo gotikiniai šių rūmų rūsiai.
F. Hogenbergo Vilniaus plane Rotušė pavaizduota Pilies didžiosios gatvės pietiniame gale (Nr. 18), matoma iš šiaurės pusės, kaip pailgas dviejų aukštų pastatas, iš šiaurės pusės apsuptas eilės mūrinių parduotuvių. Iš vakarų pusės Rotušė turėjo pailgą vieno aukšto priestatą. Gilumoje pietinėje pusėje matyti neaiškių formų dviejų aukštų pastatas su kupolu, o už jo daugiabriaunis bokštas su aukšta smaile
1603 m. Rotušės pastatas buvo rekonstruotas. Pagal 1630 m. dokumentus Rotušę sudarė keli namai, pasagos forma supę uždarą kiemą. Pagrindiniai pastatai buvo trijų aukštų. Prie vartų stovėjo kalėjimo pastatas, kitas kalėjimas buvo pagrindinio pastato rūsyje. Kieme buvo šulinys. Per 1655 m. gaisrą sudegė viršutinė medinė Rotušės bokšto dalis, atstatyta 1662 m. Bokšte buvo įtaisytas laikrodis, varpas, tarp storesnės ir laibesnės bokšto dalių – atvira galerija, kurioje per šventes grodavo orkestras. Po gaisro teko permūryti vieną Rotušės pastato sieną. Per 1680 m. remontą pastato išorė buvo papuošta angelų skulptūromis.
Rotušės interjeras taip pat buvo puošiamas dailės kūriniais. Per 1749 m. gaisrą Rotušė smarkiai nukentėjo, ypač jos bokštas, kurio aukštis tuomet siekė 138 pėdas (44,85 m), vien viršutinė medinė jo dalis buvo 97 pėdų (31,5 m). 1749-1756 m. Rotušę restauravo architektas J. K. Glaubicas, rekonstravęs patį pastatą ir atstatęs mūrinį bokštą. 1762 m. rengiant oficialų sutikimą, Vilniaus Rotušę dekoruoti magistratas pavedė tapytojui M.Slučianauskui ir jo padėjėjams
1781 m. Rotušės bokštas pasviro. Jį sutvirtinti ir atstatyti į vertikalią padėtį apsiėmė L. Gucevičius, tačiau, pradėjus remontą, 1781 m. birželio 19 d. bokštas vis dėlto nugriuvo. Tai buvo dingstis restauruoti visą pastatą. Pirmą naujos Rotušės projektą paruošė architektas Džuzepė Sakas, bet magistratas jo nepatvirtino.
1786 m. L. Gucevičius paruošė tris Rotušės rekonstrukcijos projektus. Iš jų buvo priimtas pats kukliausias ir pigiausias. Rotušės statyba pradėta 1788 m., baigta tik 1799 m. L. Gucevičiaus projektuotas Rotušės pastatas išliko iki mūsų dienų. Interjero dekoravimo darbai vyko ir XIX a. pradžioje.
XIX a. pradžioje magistratas Rotušės didžiojoje salėje rengdavo viešąsias varžytines. Kadangi ši salė pasižymėjo nuostabia akustika, joje dažnai vykdavo koncertai. 1811-1812, 1832-1834 ir 1842 m. Rotušėje veikė „mažasis“ teatras, o nuo 1845 m.– nuolatinis miesto teatras, kurio reikalams vidaus patalpos dažnai būdavo perdirbamos.Vykdant pritaikymo darbus buvo sunaikinti židiniai, dekoratyviniai tapybos darbai, kiti architektūros bei dekoro elementai.
Po Rotušės portiku buvo įrengti nepatogūs geležiniai laiptai, visai subjauroję pastato fasadą. Teatras Rotušėje veikė iki 1925 m. Po to Rotušė buvo apleista ir ėmė nykti. 1933-1938 m. atlikta kapitalinė Rotušės rekonstrukcija pagal architekto Stepono Narembskio projektą, jam pačiam prižiūrint.rekonstrukcijos metu buvo numatyta restauruoti ir iš dalies atkurti aptiktas freskas, tačiau šie darbai nebuvo įvykdyti kilus karui.
Įrengti nauji paradiniai marmuriniai laiptai, kurie nė kiek nepažeidė L. Gucevičiaus architektūros, o labai taktiškai įsiliejo į jos visumą. Restauruotoje Rotušėje vykdavo reprezentaciniai magistrato priėmimai, du kambariai buvo skirti miesto istorijos muziejaus eksponatams. Nuo 1940 m. Rotušėje įsikūrė LTSR dailės muziejus.
Duomenis apibendrino ir pateikė Idalija Bėčienė
