Aprašymas
Ši valda, iki 1868 m. nutiesiant Maironio gatvę, buvo bendra su Skaisčiausiosios Dievo Motinos cerkve, gatvė suskaidė ją į dvi dalis.
1346 m. cerkvė pradėta statyti valdovo Algirdo žmonos Marijos iniciatyva.
1348 m. cerkvė pašventinta.
1415 m. ji pavadinta soboru, kai Vytautas Didysis sudarė atskirą Lietuvos ir Vakarų Rusijos stačiatikių metropoliją.
1609 m. sobore metropolitas Ipatijus Potiejus paskelbė katalikų ir stačiatikių bažnyčių uniją. XVII šmt pradžia tiriamiems statiniams svarbi tuo, kad pačiame Maironio ir Rusų gatvių kampe yra atrastos kaip tik unijos paskelbimo laikmečio soboro varpinės liekanos. Tikėtina, kad ji pastatyta būtent unijos proga, nes 1600 Tomašo Makovskio miesto panoramoje jos dar nematyti, nors bažnyčia pavaizduota labai aiškiai.
Unitų bažnyčia tapusi cerkvė nukentėjo 1610, 1716 ir 1748 m. miesto gaisruose.
1737 m. Vilniaus miesto plane į vakarus nuo varpinės pavaizduotas priestatas.
Po 1748 m. gaisro bažnyčia apleista.
1808 m. visa valda kartu su bažnyčios ir, matyt, varpinės griuvėsiais atiteko Vilniaus universitetui. Tų metų Vilniaus miesto plane į vakarus nuo varpinės priestato parodytas tarpas ir dar vienas tokio pat pločio koprusas palei Rusų gatvę, tuo metu vadintą Spaso (Išgelbėtojo) gatve.
1822 m. pagal architekto ir universiteto profesoriaus Karolio Podčašinskio projektą bažnyčios griuvėsiai rekonstruoti, pritaikant pastatą universiteto anatomikumui. Kituose pastatuose įrengti butai profesūrai.
1845 – 1859 m. miesto plane visas Spaso gatvės perimetras užstatytas nuo buvusios varpinės iki vakarinio posesijos kampo.
1868 m. pagal Nikolajaus Čagino projektą, užbaigus anatomikumo rekonstravimą į stačiatikių cerkvę ir nutiesus Aleksandro Suvorovo (dabartinę Maironio) gatvę, galutinai nutrauktos komplekso funkcinės ir kompozicinės sąsajos.
Duomenis apibendrino ir pateikė Robertas Zilinskas
