Aprašymas
XVI šmt. sklypą, kuriame dabar stovi Sluškų rūmai, valdovas Steponas Batoras dovanojo didikams Kiškoms. Manoma, kad šie netrukus jame pasistatydino mūrinius rūmus.
1636 m. Jonušas Kiška savo dvarą Antakalnyje dovanojo karaliui Vladislovui IV, kuris 1645.10.17. padovanojo jį LDK stalininkui Feliksui Pacui.
1680 m. F. Pacas dvarą padovanojo savo sūnui Jonui Kristupui Pacui.
1690 m. jis šiuos rūmus pardavė Polocko vaivadai Dominykui Mykolui Sluškai.
1691-1694 m. pastatyti nauji Sluškų rūmai. Prieš statant naujus rūmus, senieji nugriauti, naujieji rūmai buvo statomi kitoje vietoje, arčiau Neries ant specialiai supilto pusiasalio. Ant naujų pamatų iškilo beveik kvadratinio plano su kampiniais bokštais rūmai, kurių pagrindinį fasadą puošė frontonas su Sluškų ir Podbereskių herbais. Prie rūmų buvo užsodintas itališkas geometrinio stiliaus sodas – parkas su tvenkiniais ir kanalais, buvo pastatytos kelios oficinos ir koplyčia.
1694 m. Dominyko ir Konstancijos Sluškų sutartyje dėl lygių nuosavybės teisių į pastatytus rūmus bei jų priklausinius pirmą kartą paminėtos galerijos.
1700 m. iškilmingai atšvęstos įkurtuvės. Matyt tik tais metais buvo baigti interjero dekoravimo darbai. Rūmų vidus buvio išpuoštas lipdiniais, freskomis, itališku marmuru. Kampiniai rūmų paviljonai buvo skirti gyvenamiems kambariams, centrinė dalis – reprezentacinėms salėms. Manoma, kad rūmų dekoravime dalyvavo Petras Pertis, Delbene ir Mykolas Angelas Pallonis.
1713 m. D. Sluška mirė.
1719 m. K. Sluškienė rūmus užrašė savo dukterėčiai Konstancijai Podbereskai Potockai.
1725 m. Vilniaus pilies teismas už skolas priteisė Sluškų rūmus šv. Kotrynos vienuolėms benediktinėms, kurios nuosavybės teises perleido Mstislavlio Kaštelionui Kristupui Puzinui. Gražusis itališkas sodas pamažu ėmė virsti paprastu daržu. Remontuojami ir, matyt, pertvarkomi pastatai.
1740 m. po K. Puzino mirties velionio sūnus teises į rūmus perleido Livonijos vyskupui Juozui Puzinui.
1745 m. Pelagėja Potocka apmokėjusi J. Puzino atliktų darbų išlaidas išpirko rūmų sodą su visais jame buvusiais pastatais, tačiau savininkai juose negyveno, nesirūpino ir rūmai ėmė sparčiai nykti.
1756 m. P. Potocka rūmus su sodu perdavė Vilniaus pijoriams, tačiau kurtis juose buvo neįmanoma, nes dėl rūmų prižiūrėtojų nerūpestingumo ir nesąžiningumo rūmai buvo labai apleisti, išgrobstyti. Vizitacijos akte rašoma, kad:
“Rūmų pastatas yra be stogo, stovi tik sienos, visos lubos krentančios. Grotos, langai, durys ir krosnys išardytos. Įgriuvęs stogas užlaiko sniegą ir drėgmę, todėl mūro sienos pagal savo aukštį esančios gana plonos, per keletą uolekčių supuvę. Rūmų sienos pamatai nuo Neries upės yra taip supuvę ir nusėdę, kad architekto nuomone, reikės visą sieną išardyti, kadangi vanduo užtvindo pamatus ne tik nuo upės, bet ir kalnuose už rūmų esantys šaltiniai, nukreipę savo tėkmę po rūmų pamatais, o ir giliai iškastuose kanaluose vanduo užsilaiko labai arti pamatų. Vanduo supūdė tą pagrindinę iš upės pusės mūro sieną ir kitas, su ja besiliečiančias sienas. Drėgmė siekė taip toli, kad net pačiame rūmų viduryje visos sienos nuo viršaus iki apačios įtrūko. Jeigu nebus kuo greičiausiai supiltas nuo upės pusės pylimas, tai į vandenį įgrius pusė rūmų. Koplyčią, esančią sode, pusiau nunešė vanduo, ir dabar liko tik jos griuvėsiai. Tas pat ir su oficinomis kieme. Sodas sulaukėjo ir sunyko, jame esantis tvenkinys užaugo. Tvora iš upės pusės visa supuvo.”
Pijoriai rūmus suremontavo ir juose įkūrė bajorų vaikų kolegiją, tačiau jie neįvykdė sutarties sąlygų, nesumokėjo žadėtų pinigų, todėl rūmai atiteko K. Potockos paveldėtojams.
1766 m. rūmus nupirko Mykolas Konstantinas Oginskis, kuris rūmus vėl sutvarkė. Ir šis savininkas rūmuose pasirodydavo retai (gyveno Slonime), todėl XVIII šmt. pabaigoje rūmai vėl buvo smarkiai apleisti.
1791 m. rūmai jau priklausė M. K. Oginskio sūnėnui Mykolui Kleopui Oginskiui. Vilniaus miesto tarybos nutarimu tais metais sudaryta komisija rūmų įvertinimo akte rašė, kad:
“Rūmai tušti. Įėjus per pagrindinį įėjimą – didelis vestibiulis su 6 langais.Trijų langų rėmai jau supuvę.
Kairėje vestibiulio pusėje yra gyvenamas kambarys per tris aukštus, be sijų, be langų ir stogo. Iš šio kambario patenkama į kitą kambarį per du aukštus su 2 židiniais. Po šiais 2 kambariais yra didelis skliautuotas rūsys.
Dešinėje vestibiulio pusėje yra 2 kambariai per du aukštus su 1 židiniu. Juose nebuvo langų, durų nei stogo. Iš pirmojo kambario galima patekti į mažą priemenę su laiptais į antrą aukštą.
Antrame aukšte kažkada buvo salė. Prieš ją, taip pat antrame aukšte, gyvenami kambariai be durų ir stogo, o langai juose užmūryti.
Iš tų kambarių išeina galerija. Kairėje galerijos pusėje – skliautuota patalpa, kurioje yra laiptai į antrą aukštą. Dešinėje pusėje – taip pat skliautuota aukšta patalpa su plytų krosnimis ir medinėmis senomis lubomis bei 7 grotuotais langais.
Dešinėje galerijos pusėje yra užmūrytos durys. Įeinant iš kiemo per kitas duris – gyvenamas kambarys su židiniu ir plytų krosnimi. Kitame kambaryje – 2 užmūryti langai, trečiajame kambaryje – plytų krosnis. Pirmųjų dviejų kambarių lubos medinės, o trečiojo – su lipdiniais.
Iš antrojo kambario patenkama į nedidelę priemenę su suktais mediniais laiptais į antrą galerijos aukštą. Abejose galerijos pusėse yra 4 kambariai.
Iš galerijos išeinama į sodą.”
1793 m., tvarkant Oginskių skolų reikalus, surašytas dar vienas buvusių Sluškų rūmų inventorius. Jame rašoma:
“Seni trijų aukštų rūmai yra apgriuvę. Juose iš viso tėra tik 7 durys.”
1794 m. M. K. Oginskis aktyviai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Rūmuose buvo sukilimo štabas, kulkų liejykla. Po sukilimo rusų valdžia rūmus išnuomavo Vilniaus pirkliui Frybesui. Tuo metu juose gyveno 22 nuomininkai.
1803 m. rūmus nupirko Vilniaus pirklys Dominykas Zaikovskis, kuris rūmus suremontavo, įrengė juose lentpjūvę, spirito varyklą ir bravorą. Manoma, kad šiuo metu užmūryta arkada. Pagal 1806 duomenis Zaikovskio name buvo 14 didelių ir 5 maži kambariai. Patalpas apšildė 11 koklių ir 1 plytų krosnis.
1831 m. caro valdžia iš D. Zaikovskio įpėdinių nupirko į būsimos tvirtovės sistemą įtrauktus buvusius Sluškų rūmus.
1832 m. rūmai perduoti Vilniaus inžinerinės komandos žinybai. Jokių didesnių darbų tuo metu napadaryta. Surašyti visų namų, įtrauktų į tvirtovės sistemą inventoriai. Apie T. Zaikovskio namą rašoma:
“Mūrinis Zaikovskių namas dengtas čerpėmis, su 4 bokštais, kuriuose yra sandėliai…Po ketvirtadaliu pastato yra rūsiai.
Pirmame aukšte yra 3 kambariai, sandėlis, virtuvė, alaus ir spirito varyklos su visais reikmenimis, tame pat pirmame aukšte yra 4 kambariai skliautuotomis perdangomis, 1 salė ir 6 kambariai su plafonais (freskomis ir lipdiniais puoštos lubos), 2 virtuvės, 3 maisto sandėliai, didelis vestibiulis su 1 didesniais ir 2 mažesniais laiptais, o taip pat erdvus sandėlis.
Antrame aukšte yra 8 kambariai ir 1 salė, 3 sandėliai, 2 virtuvės, 2 viryklos, 2 maisto sandėliai ir dar 2 sandėliai, o taip pat priemenė, kurioje yra laiptai.
Prie šio namo yra 2 kiemai, vienas – reprezentacinis, o kitas – ūkinis.”
1833 m. caro paliepimu buv. Sluškų rūmuose vietoj planuotos karo ligoninės turėjo būti įrengtos gynybinės kreivinės. Architektas Štaubertas sudarė kareivinių įrengimo projektą.
1835 m. darbai baigti. Surasti rūmų pertvakymo brėžiniai. Vietoj dviejų aukštų pastatas jau trijų aukštų. Viršutinio aukšto langai sumažinti. Žemutiniuose dviejuose aukštuose, atrodo, planuota įrengti pritaikytus šaudyti langus – kiekviename buvusiame lange po du.
1869 m. buvę Sluškų rūmai perduoti Vidaus reikalų ministerijai.
1870 m. Valstybės taryba nutarė įrengti kalėjimą.
1872 m. pastate įsikuria etapinis katorgos kalėjimas.
1879 m. Vilniaus katorgos kalėjimo aprašyme sakoma, kad pastatas trijų aukštų su keturaukščiais bokštais kampuose. Pastate 54 kambariai.
1895-1898 m. įvykdyta rekonstrukcija, rūmai rekonstruoti į 4 aukštų pastatą su penkiaaukščiais paviljonais. Kalėjimas dabar vietoj 500 galėjo sutalpinti 800 kalinių.
1957-1958 m. buvęs kalėjimas perduotas Respublikinei profesinio techninio mokymo valdybai. Čia pagal architekto V. Oleiničenkos projektą įrengta profesinė technikos mokykla.
Nežinoma, ar Steponas Batoras dovanojo Jonui Kiškai tuščią sklypą, ar ten buvo pastatų, kuriuos jis gal panaudojo. Nežinoma taip pat, kurioje sklypo dalyje stovėjo Kiškų rūmai.
Iš užuominų rašytiniuose šaltiniuose apie dekorą, architektų, skulptorių, dailininkų pavardes galima spręsti apie architektūros lygį, tačiau labai nedaug apie pačią architektūrą, dekorą, vidaus struktūras. Aprašymų iš rūmų klestėjimo laikotarpio nėra.
Tikėtina, kad yra daug kartų keistos rūmų stogo konstrukcijos.
Iš XIX šmt. pr brėžinių reikėtų suprasti, kad galerija pirmame aukšte tuo metu buvo perdengta skliautine perdanga, antrame – medine. 1863 fasadų brėžiniuose dar galima atpažinti viršutinio aukšto apvadus aplink langus, sandrikus virš jų. 1870-1889 Jozef Czechowicz fotonuotraukoje dar tebematoma antro aukšto arkada – jau užmūryta, bet dar nenutašyta fasado puošyba.
Duomenis apibendrino ir pateikė Robertas Zilinskas
