Pamatai

Daugiau nuotraukų

Kardinalijos pamatų kieme Šv. Jono g. 13 Vilniuje architektūros tyrimai


Architektūros tyrimus atliko Robertas Zilinskas. Aprašyme istoriniai duomenys lyginami su architektūros tyrimų duomenimis.


Aprašymas

Apie dabartinio pastato šv. Jono g. Nr.13 a vietą iki XX šmt. pradžios stovėjo arklidės – pailgas šiaurės – pietų kryptimi buvusios Kardinalijos kieme driekęsis statinys, pirmąkart raštiškai paminėtas XVIII šmt. 1737 m. miesto plane Kardinalija pažymėta simboliškai stačiakampio pavidalo.
1793 ir 1798 m. miesto planuose valda pažymėta su vidiniu kiemu. 1793 m. plane ji eksplikuota kaip Kardinalija, bet pavaizduota labai apibendrintai, mažai paisant mąstelio. 1798 . plane pagrindinis pastatas labiau išdetalizuotas, bet arklidės kieme jame taip pat dar neparodytos, nors kaip tik apie 1780 –sius aprašomi dideli jų tvarkymo darbai.
Panašus vaizdas ir 1808  m. miesto plane.
1845 m. miesto plane pagrindinis pastatas toks pat, kaip ir 1808 m., bet jau pažymėtos arklidės.
Paaiškėjo, kad 1845 m. planas taip pat nėra labai tikslus, nes atkastos XVII šmt. pradžios sienos kryptis neatitinka plane pažymėtų apie jos vietą buvusių sienų krypties.
Yra 1925 m. projektas, kuriame arklidžių vietoje numatyta dabartinio pastato šv. Jono g. 13a statyba. Jame buvo įrengta pirma Vilniuje telegrafo stotis. Projekte tebematomas pagrindinis buvusios Kardinalijos pastatas, labai nukentėjęs antro pasaulinio karo metu, perstatytas aštuntame dešimtmetyje peržengiant pietinę Kardinalijos valdos ribą.
Natūroje tiriant atkastas mūrų liekanas po kiemu manyta, kad XVII šmt. pradžios arkinių pamatų eilė (fragmentai 1; 2; 3) laikė neišlikusią vidinę laikančią sieną, nes į abi puses nuo jos yra kitų struktūrų. Sulyginus su ikonografijos šaltiniais tapo aišku, kad skersai jai 1 fragmente gulintis XVI šmt. pamatas priklausė ankstyvesnei struktūrai, kurios jau nebebuvo po pargindinio Kardinalijos pasatato pietinio sparno suformavimo XVII šmt. pradžioje. Arkiniai pamatai laikė šio sparno fasadinę sieną.
1 FRAGMENTAS
Seniausia mūro konstrukcija jame yra šiaurės – pietų kryptimi ėjusios sienos pamatas, kurio atidengta nedidelė atkarpa skersai tranšėjos. Plytų raudona spalva ir jų taisyklinga kartotinė dviem proporcija (aukštis – 2 pločiai, plotis – 2 ilgiai) būdingi ankstyvo renesanso tradicijai – XVI šmt. antrajai pusei. Kitose vietose tokio mūro nerasta. Maža informacijos kaip nors apibūdinti buvusio pirminio statinio pavidalą ar paskirtį.
Antro etapo arkinio pamato atkasta žymiai ilgesnė statmenai pirminei sienai gulinti atkarpa. Plytų proporcija būdinga laikotarpiui ką tik po 1610 m. gaisro. Tuo metu kaip tik imta mūryti arkinius pamatus. Šiame fragmente atidengtos trijų arkų liekanos. Pamato tęsinys su dar vienos arkos liekanomis atidengtas į rytus esančiame trečiajame fragmente.
Statinys rekonstruotas XX šmt. pradžioje, dalimis ar net ištįsai perstatinėta jo antžeminė dalis, dalinai permūrijant ir pamatą. Tipiškų geltonų plytų, maišytų su antrinėmis XVIII – XIX šmt. sandūros mažomis plytomis, mūras guli virš vidurinės praardytos antrojo etapo arkos viršūnės. Antrajame fragmente per visą iškasos gylį XVII sienos ašyje esantis mūras vien XX šmt. pradžios, netgi su cemento priemaišomis skiedinyje. Be plytų pridėta dar ir statybinių šiukšlių. Panašaus mūro, tik su sveikesnėmis plytomis, stulpelis, atsidengęs šiaurinėje tranšėjos sienoje, kartu su pirmine XVI šmt. siena rodo, kad čia visada buvo statinio vidus.
2 FRAGMENTAS
Į pietus nuo ilgosios sienos šiame fragmente atsivėrė dar keturių etapų grindiniai. Iš to galima spręsti, kad statinys gana ankstyvas ir kad į pietus nuo sienos taip pat buvo patalpos. Išilginės per tris fragmentus, ko ne per visą dabartinio kiemo plotį einanti siena buvo vidinė. Grindinio lygis čia per statinio evoliucijos laikotarpį pakilo net 45 cm. Iš grindinių pobūdžio (molis, rieduliai, plytų laužas) galima spręsti, kad patalpa buvo pagalbinė, o iš priaugusių tarpsluoksnių tarp skirtingų etapų grindinių su degėsių priemaišomis – kad tai greičiausiai buvo virtuvė, bravoras ar kitokia patalpa su karštomis technologijomis.
3 FRAGMENTAS
Jame kaip jau minėta atsidengė ilgosios XVII šmt. pradžios sienos pamatinės dar vienos arkos liekanos. Iškasos rytiniame kontūre atsidengė skersinės XX šmt. pradžios sienos ar pertvaros, ėjusios į pietus, paviršius.
Atkastas taip pat vėlyvas žalsvai geltonų plytų stulpelis galėjo remti 1925 m. rekonstrukcijos projekte pažymėtą išorinę pietinio sparno laiptinę ir galeriją arba priklausyti vėlyvam arklidžių pietinės sienos remontui. Greičiau stulpelis buvo sumūrytas jau po arklidžių nugriovimo, nes plytos žalsvo atspalvio, itin vėlyvos. Galerijos Kardinalijos pietvakarių kampe dar nėra 1845-1859 m. miesto plane, bet ji yra 1925 m. projekte ir 1938 m. miesto plane.
Kita vertus, iš XIX – XX šmt. pamatų arkos, išlikusios 13a namo rūsyje, bet struktūriškai su juo nesusijusios, galima spręsti, kad arklidės prieš pat jas nugriaunant ir pastatant jų vietoje dabartinį 13a namą buvo dar kartą rimtai remontuotos. Nebuvo galimybės pasiaiškinti, ar pastate yra dar kokių nors arklidžių liekanų. Greičiausiai ne, nes po juo įrengtas rūsys, o po arklidėmis rūsių paprastai nedarydavo ir statant arklides nedaug įgilindavo pamatus.

Duomenis apibendrino ir pateikė Robertas Zilinskas

Kardinalijos pamatų kieme Šv. Jono g. 13 Vilniuje architektūros tyrimai

EUR

0,00 €