Franko namas Didžioji g. 1, Vilnius architektūros tyrimai

Franko namas tik apie 210 paskutinų metų yra vienas pastatas. Jis suaugo iš kelių skirtingu metu pastatytų namų, priklausiusių skirtingiems savininkams. Sklypas taip pat suaugo iš kelių atskirų valdų. Seniausios dvejos pastatų, statytų iki pirmų raštiškų paminėjimų, liekanos yra gotiškos. Tai rūsys rytuose - po kampiniu Didžiosios ir Švarco gatvės korpusu ir vakaruose - fasado fragmentas ir rūsio liekanos Švarco gatvėje.
1543 m. valda pirmą kartą paminėta raštiškai. Sofija Gostoldienė savo medinį namą prie Zadorovskos gatvės (dabar Švarco skersgatvis, tradiciškai pavadintas legendinio mūrininko, pirmo ėmusio mūryti Vilniuje, vardu ) prie pat gretimos valdos (vėliau pavadintos posesija Nr.220) padovanojo savo tarnui Galiui. Anksčiau jis priklausė Gostoldienės skolininkui Laurynui Henrikovičiui.
1549 m. Galio namas atiteko dominikonams, kurie jį pardavė Žygimantui Augustui.
1557 m. horodničius Jopas Preifusas iš Barboros Nusiferdovos nusipirko sklypą su mediniu namu prie Zadorovskos gatvės, arčiau Didžiosios gatvės, greta Stulbai priklausiusio kampinio mūrinio namo. Akivaizdu, kad išlikęs gotiškas rūsys rytuose ir yra Stulbos namo liekanos.
1558 m. Žygimantas Augustas nusipirko įsigytajam iš dominikonų mediniam namui gretimą mūrinį namą iš Misiovos ir abu juos padovanojo horodničiui Jopui Preifusui. Tokiu būdu Preifusas įsigijo tris gretimas valdas prie Zadorovskos gatvės – didesnę jos dalį, todėl gatvę imta vadinti Jopuvka. Gotiški mūrai vakaruose galėtų būti mūrinio Misiovos namo liekanomis, tačiau juk medinis Gostoldienės namas buvo labiau į vakarus nuo jo. Tada arba iki 1558 m.į vienas rankas patekusios valdos nesusisiekė tarpusavyje, arba natūroje atrastos mūrinio namo liekanos jau tada buvo griuvėsiais, naudojamais kaip tvora, arba klaidingas yra teiginys, kad Gostoldienės namas siekėsi su posesija Nr.220.
1586  m.po Preifuso mirties jo įpėdiniai didelį apjungtą sklypą su pastatais pardavė LDK kardininkui Choleckiui.
1594 m.jis nusipirko ir kampinį Stulbos namą. Nuo tada buvo apjungta visa dabartinė valda, vėliau pavadinta posesija Nr.107. Manoma, kad Stulbos namas tuo metu buvo trumpesnis, o už jo palei Zodorovską gatvę stovėjo dar du mediniai pastatai.
1610 m. gaisre visiškai sudegė mediniai valdos pastatai, apgadinti mūriniai. Iš istorijos šaltinių gaunasi, kad sudegė antžeminė buvusio Stulbos namo dalis. Tikrai taip ir buvo, nes vienintelis išlikęs antžeminis mūras, sumūrytas iki XVI šmt. yra gotiškasis fasado fragmentas Švarco (Zadorovskos) gatvėje.
1612 m. valdą įsigijo vyskupas Eustachijus Valavičius. Pirkimo akte minimas tik vienas mūrinis namas, vis pastatai tarpusavyje sujungti, kampinis, buvęs Stulbos namas pirktas neremontuotas. Manoma, kad Valavičius sklype pastatydino naujų pastatų ir mūrinių pastatų buvusių medinių ūkinių pastatų vietose sklypo viduryje. Pasitvirtino tai, kad įsigytasis Stulbos namas buvo neremontuotas, nes išliko tik jo rūsys, o jo antžeminė dalis sumūryta iš tipiško XVII šmt. pradžios mūro, naudojant ryškias XVII šmt. pradžios formas. Be to Valavičius įsigijo siaurą gretimos valdos ruožą į pietus, nes pietinėje rūsio patalpoje yra užmūrytos durys į dabartinio namo Didžioji g. 3 rūsį. Tai patvirtino ir Jurijus Radovičius, tyrinėjęs namą Didžioji g. 3. Jo savininkas pasidalino su vyskupu tarp abiejų valdų buvusį sklypą ir pastatus. Siaurokas ir labai ilgas sklypas tapo patogesniu ir vyskupas gavo galimybę palei pagrindinę miesto Didžiają gatvę pasistatydinti efektingesnius rūmus. 1612 m. mūras eina iki pat dabartinio trijų aukštų pastato karnizo. Tai, kad namas dar du šimtus metų po Valavičiaus aprašinėtas tik kaip dviaukštis reiškia, kad jis buvo su atiku, užėmusiu dabartinio trečio aukšto erdvę. Po 1610 m. miesto gaisro Vilniuje buvo sugriežtinti gaisrosaugos reikalavimai, dėl to ir dėl mados įtakos kaip tik tuo metu čia atsirado atikų (virš kapitulos namų Pilies g. 4 ir 6, Pilies 18, virš universiteto ir jėzuitų provincijos pastatų, virš Valdovų rūmų). Romanas Jaloveckas, tyrinėjęs kvartalą 1963 m. iš zondo, iškalto tarpuvartėje, buvo padaręs išvadą, kad neįprastai platus pastatas buvo vėliau praplatintas į kiemo pusę. Detaliau ištyrus paaiškėjo, kad tai tik stambios angos užmūrijimas, o korpuso plotis Valavičiaus statytas iškart toks, koks jis yra dabar. Tai turėtų apsunkinti pastato natūralų apšvietimą, tačiau pazondavus antro aukšto lygyje virš vartų buvo atrasta didelė atvira arka su impostais. Pastato viduje, laiptinės antrame aukšte išzonduota apie 2 m pločio XVII šmt. pradžios stačiakampė anga, papuošta apvadais ir itin stambiu arkos pavidalo sandriku. Taip atrastos labai trumpai išbuvusios atviros kiemo arkados liekanos su fasadu gilumoje, kurią užmūrijus po 1655 m. karo patalpos pastate tapo tamsiomis visiems laikams.
1619  m.valdą nusipirko vyskupas Melchioras Eliaševičius.
1623 m. jis valdą užstatė jėzuitams, tačiau ji dar ilgai buvo vadinama Eliaševičiaus vardu.
1636 m. jo įpėdiniai valdą pardavė jėzuitams kurie ją susiejo su akademija, nuomavo patalpas amatininkams ir pirkliams.
1655 – 1661 m. karo metu valdos užstatymas galėjo nukentėti, nes tikrai žinoma, kad nuketėjo gretimos valdos. Sprendžiant pagal plytų rišimą skiediniu su gausiomis molio priemaišomis greičiausiai netrukus po šio karo buvo užmūryta buvusių vyskupo Valavičiaus rūmų arkada ir prie jų pristatytas siauras priestatas palei pietinę posesijos ugniasienę su medine atvira galerija ir lauko laiptine, aprašytas XVIII šmt inventoriuose.
1737 m. miesto plane valda neišskirta.
1748 m. ir 1749 m. pastatai nukentėjo nuo didžiųjų miesto gaisrų.
1757 m. gaisre nukentėjo 36‘as kvartalas.
Yra neaiškios datos Stulbos namo aprašymas, kuris turėjo būti padarytas valdai dar tebepriklausant jėzuitams, nes minima, kad viename butų gyveno akademijos daktaras Bobi. Aprašyme Stulbos namas apibūdinamas kaip šiaurinio korpuso vakarinė dalis, kas yra keista, nes jis juk buvo rytiniame gale. Arba Stulbos namu pavadinti visi valdos pastatai. Rašoma, kad viduryje priemenė, abipus po vieną kambarį, patalpose prie gatvės – virtuvės ir podėliai. Toks pats ir antras aukštas, į kurį patenkama išorės laptais ir galerija. Keturių padalų langai švino rėmais. Toks patalpų išsidėstymas labai tinka būtent XVII šmt. gale ar XVIII šmt. pradžioje statytai namo daliai, esančiai tarp gotiškojo fasado liekanų ir mūrinės tvoros. Vakarinės ir pietinės dalies visi statiniai – malkinės, arklidės, vežiminės ir kalvė – mediniai. Tai taip pat tinka jėzuitiškam laikotarpiui, nes šioje namo dalyje visos atrastos mūrinės arklidės ir vežiminės yra vėlyvesnės. Visi butai nuomojami smulkiems amatininkams: trims siuvėjams, keturiems kalviams, batsiuviui.
1773 m. panaikinus jėzuitų ordiną, valda liovėsi jiems priklausyti. Buvo sudarytas detalus inventorius. Jame pirmame aukšte minimi lentomis apkalti vartai su varteliais, priemenė su įėjimu iš tarpuvartės, langas be stiklų, tik su langinėmis ir grotomis, mūrinė virykla, kambarys su dviem keturių padalų langais švino rėmais, grotomis, žalių koklių krosnimi, kambarys, į kurį patenkama iš priemenės su dviem keturių padalų langais, parduotuvė, į kurią patenkama iš kambario, joje mūrinė pertvara su medinėmis durimis ir langeliu, vienas keturių padalų langas, vienas be stiklų, tik su langinėmis, antra priemenė, į kurią patenkama iš kambario, su virykle, kamara su langu be stiklų, su metaline langine ir grotomis, prieškambaris su dviem durim į gatvę ir laiptais į antrą aukštą. Antrame aukšte prieškambaris su mūrine virykla, vienu keturių padalų langu švino rėmais, kambarys su dviem keturių padalų langais švino rėmais, sena rudų koklių krosnimi, medinėmis grindimis ir lubomis, kamarėlė su dviem langais švino rėmais, gyvenamasis kambarys, į kurį patenkama iš priemenės, buvusios galerijoje, su vienu keturių padalų langu švino rėmais, žalių koklių krosnimi, podėlis su vienu keturių padalų langu, kambarys su vienu langu. Į antrą aukštą buvo dar ir išorės laiptai, kuriais nusileidus, praėjus duris į rūsį, dešinėje pusėje laiptai į antrą aukštą, į galeriją, kuri tęsėsi per visą korpusą. Painoka, tačiau buvo atrasti dar vienos lauko laiptinės pėdsakai, tačiau kitame kiemo gale, arčiau kiemo vartų, vedančių į Švarco gatvę.
1775 m. valdą nusipirko teisėjas Pomarnackis. Minimi du mūriniai pastatai  - Eliašiovska ir Stulbinska. Tai atitinka padėtį natūroje, nes abu šie atskiri korpusai apjungti naudojant vėlyvesnį mūrą. Valdą tais pačiais metais ją įsigijo pirkliai Volskiai.
1790 m. valdą įsigijo Trebertas. Joje buvo 1 didelis kambarys, 20 vidutinių, 5 maži, 10 nuomojamų izbų, arklidės 26 arkliams, 5 mažos ratinės, 1 maža krautuvė, 5 dideli rūsiai, 5 maži, 1 nedidelis daržas. Apie XVIII šmt galo mūrinės arklidės ir vežiminės su tapytomis girliandomis fasade virš vartų buvo atrastos namo vakariniame gale.
1794 m. ji tebepriklausė Trebertui, vėliau – Antanui Prererui – sukilimo aktyvistui.
1804 m. po akademijos reorganizavimo į Vyriausiąją mokyklą valdą už 33000 sidabro rublių ilgam nusipirko universitetas savo darbuotojų apgyvendinimui. Čia gyveno medicinos profesorius Juzefas Frankas, chemijos Andrius Sniadeckis, kultūros istorijos Levas Karsavinas, zoologijos Tadas Ivanauskas. Jai prigijo ilgai čia gyvenusio ir vilniečiams nusipelnusio profesoriaus Franko vardas. Jo bute antrame aukšte gatvės pusėje buvo keturios patalpos ir keturios pirmame. Bute buvo dvejos laiptinės, viena jų – pagalbinė, koridoriuje – medinės sijos. Pirmo aukšto keturių patalpų bute gyveno skulptūros profesorius Kazimieras Jelskis.
1805 m. panaikinti išorės laiptai, atliktas remontas, įrengtas Franko butas.
1808 m. miesto plane namas vaizduojamas panašus į dabartinį, visos dabartinės jo dalys vienoje posesijoje.
1811 m. po nedidelio gaisro pirmąkart minimas trečias namo aukštas. Kaip pavyko išaiškinti, jis neužsatytas, o tik įrengtas buvusio vyskupo Valavičiaus rūmų atiko vietoje. Vietoje paslėpto 1612 stogo virš mūrų suręstas atviras.
1812 m. karo metu Franko bute buvo įskūrusi Napoleono armijos išdinė, gyveno iždininkas ir raštininku tarnavęs Marie-Henri Beyle, žinomas kaip prancūzų rašytojas Stendalis.
Yra 1822 m. architektūros profesoriaus Karolio Podčašynskio namo aukštų planai.
1824 m. rekonstrukcija – apdailos darbai ir langų platinimas pritaikant patalpas parduotuvei.
Nuo 1825 m. jame gyvendavo universiteto rektoriai.
1836 m. Jelskio butas atiteko architektui Tomui Tišeckiui, kuris jame didijį kambarį mūrinėm pertvarom padalino į tris dalis, užmūrijo dvejas duris, vieną nišą, apardė skliautų tinką, pastatė naujų krosnių, pakeitė langų rėmus. Gyvenamose patalpose paklojo lentų grindis, pagalbinėse – plytų. Kambaryje prie gatvės jis atrado užmūrytas arkas – nišas ir vėl jas užmūrijo, kad sienos būtų tiesios.
1842 m. pagal Tišeckio projektą perstatyti fligeliai.
1847 m. vėl pagal jo projektą remontuotos antro ir trečio aukšto patalpos korpuse prie gatvės. Įrengti trys butai: generolo majoro grafo Buksvadeno, žandarų korpuso valdybos ir kolegijos patarėjo Rimkevičiaus.
Namas buvo susijęs su universitetu iki II pasaulinio karo. Paskutiniai jame gyvenę įžymūs profesoriai – iš Kauno 1939 m. atikėlę Levas Karsavinas ir Tadas Ivanauskas.
Apie 1997 m. namo vakarinė dalis pritaikyta Prancūzijos ambasadai, rytinė – Prancūzijos kultūros centrui. Kai kurias detales pavyko restauruoti iki tol – arkinius vežiminių vartus kieme, originalius virtuvių langelius Švarco gatvės pusėje. Gotiško fasado liekanos greta restauruotos paėmus už pagrindą pasiūlytą darbo brėžinį, tačiau ignoruojant priežiūrą buvo panaudotos per mažos plytos ir atsisakyta atstatyti nutašytą fasado plokštumą ir kontraforsą fasado lūžio vietoje. Buvo neteisingai suprastas architektų Zitos Vanagaitės ir Sauliaus Šimelionio pažymėtas restauruotinas Valavičiaus rūmų pirmo aukšto fragmentas ir nuo jo praeivių nuostabai tiesiog nuluptas tinkas.

 Duomenis apibendrino ir pateikė Robertas Zilinskas